Rugsėjo viduryje pagaliau pasitaškėme ilgai sapnuotos Alpių
gražuolės bangose.
Kadangi informacijos apie Vakarų Europos upes
lietuviškose interneto svetainėse beveik nėra, jaučiu pareigą
pasidalinti savo pastebėjimais ir įspūdžiais. Taigi, apie viską nuo
pradžių. Šaltoką rugsėjo vakarą

iš Vilniaus vienu mikroautobusu ir
vienu lengvuoju automobiliu devynių žmonių kompanija pajudėjo Lazdijų
link. Kelionė klostėsi sklandžiai iki pat Čekijos miesto Brno, kurioje
planavome aplankyti kajakų parduotuvę, bet dėl nepakankamai aiškių
kelio ženklų, o gal dėl šturmano, tiksliau šturmanų stiklinių akių jos
taip ir neradome ir pora valandų blaškėmės po šį Čekijos didmiestį, kol
pagaliau nusprendėme, kad Austrijoje tokių parduotuvių rasime turbūt ne
vieną.
Kadangi artėjo vakaras, o iki mūsų kelionės tikslo, kempingo
Wildalpene buvo dar geras gabalas, pernakvoti nusprendėme
Čekijos/Austrijos pasienyje esančiame, nuostabaus grožio miestelyje
Mikulaš, su daugybe motelių, pensionų, viešbučių ir kitų nakvynės
vietų, pagal kiekvieno kišenę.
Kadangi buvo jau per vėlu aplankyti
vietines įžymybes, nusprendėme, kad pats laikas aplankyti vietines
aludes. Na čekiškas alus kalba pats už save, tad išsiplėsti nesiruošiu,
pažymėtina tik tai kad Čekijos aludėse rūkoma, kas sukėlė didelį
džiaugsmą didžiajai mūsų komandos daliai.
Kitą rytą ilgai netempdami išvykome toliau ir ištisai pliaupiant
lietui, bei termometrui automobilyje rodant +3, apie 14 val. dienos
Austrijos laiku pasiekėme Wildalpeno kalnų kaimelį. Pagaliau radome ir
kajakų parduotuvę, deja uždarytą ir dirbsiančią tik ketvirtadienį.
Pažiopsoję pro langą ir pavarvinę seilę išjudėjome toliau.
Įvažiavę į
vieną iš dviejų abipus Salzos esančių kempingų radome kalnus tvarkingai
surikiuotų kajakų, irklų ir t.t. tik žmonių nesimatė nė gyvos dvasios
(beje žmogaus dar buvome nematę, nors Wildalpene jau buvome praleidę
gerą pusvalandį, atmosfera puikiai tiktų, kokio pigaus siaubiako
įžangai). Kitame kempinge situacija pasirodė analogiška.
Gerai, kad
prasidėjusį blaškymasi nutraukė iš kažkur išdygusi pagyvenusi moteriškė
maloniai paaiškinusi, kad kempingo šeimininkai bus už poros valandų.
Mums besidairant po tvarkingą gal kokio hektaro teritoriją ir godžiai
akimis ryjant didingą Alpių grožį, bei klausantis nepakartojamų
šniokščiančios kalnų upės melodijų pasirodė ir šeimininkai. Išsiaiškinę
paslaugų kainas ir truputį pasiginčiję tarpusavyje, nusprendėme miegoti
name, nors miegodami palapinėse ir būtume sutaupę keletą eurų, visi į
dienos lovos nuomos kainą įeinantys privalumai (dušai, tualetai,
virtuvė su visa įranga, didelis stalas ant kurio galima pridėti daug
alaus) nulėmė kitokį mūsų sprendimą (turbūt šito dauguma teisingų
keliautojų tikrai nesupras). Beje kaina žmogui už visas paslaugas – 12
eur/d.
Galų gale išaušo ir pirmasis plaukimo rytas, atnešęs ir geresnį orą.
Pirmajai dienai susiplanavome 16 km plaukimą žemiau Presceni Klause
patvankos iki Wildalpeno. Plaukėme keturviečiu katamaranu ir trimis
saidėmis. Pradžioje plaukimas buvo itin lengvas ir nuobodus, nuo
žiovulio gelbėjo tik pasakiški kalnų peizažai ir galingas riaumojančių
meškų choras. Palaipsniui rėvos pradėjo didėti, plaukimas pasidarė šiek
tiek sudėtingesnis ir įdomesnis, vienoje rėvoje net buvo užgesinta mano
cigaretė, bet tai ir buvo visi pirmosios dienos nuotykiai.
Apibendrinus
pirmos dienos plaukimą galima pasakyti lengva ir gražu, gera atkarpa
apšilimui, nors antrą kartą ja neplaukčiau, vis tik laikas šiais
laikais brangus. Patys austrai šią atkarpą įvertino kaip WW I-II.
Atplaukę į kempingą ir nusiprausę dušuose !!! vieni iškeliavo
pasivaikščioti, kiti laiką smagiai leido prie kortų stalo ir alaus
bokalų.
Antros dienos rytas pasitiko tirštu rūku, kuriam išsisklaidžius
išlindo ir saulė. Šios dienos plaukimas maždaug 14 km nuo kempingo .
Suvarinėjome mašinas, dar kartą pastudijavome maršrutą ir išplaukėme.
Pagal aprašymus, ši diena žadėjo būti kur kas įdomesnė, tuo greitai ir
įsitikinome. Pirmas slenkstis Walze(WWIII), maždaug kaip nušokimas nuo
paskutinio laiptelio Vilnelės žuvitakyje – smagu, nors jei vanduo butų
aukštesnis būtų dar smagiau, žodžiu, kaip visada. Toliau didelės rėvos,
stovinčios bangos, nestiprūs prispaudimai , WWIII slenksčiai
“Fachwerkwalze”, “Jungfrauwalze”, “Lavinenschwall”, “Waschmaschine”,
bei smagiausias su tikrai didelėm bangom Petrus(rašoma WWIII+), prieš
šį ypač prie aukštesnio vandens nepamaišytų ir šiokia tokia žvalgyba ,
bei sauga.
Toliau priplaukėme kokių penkių metrų lieptelį, jau gerai
pažįstamą iš youtube klipų, nuo kurio šokinėja kajakininkai, vieni su
kajakais, kiti paprastai, po kelis kartus nušokome ir mes, nors su
saide šokti nesiryžome. Dar keletas rėvų ir priplaukėme savo busiką.
Visi laimingi kaip vaikai, nors realaus pavojaus ir nebuvo, adrenalino
gavome nemažai, ypač plaukusieji su saidėmis.
Trečią dieną nusprendėme pakartoti geriausią atkarpą bei pabaigti
maršrutą, gavosi apie 17 km. Ypač įspūdingas gal kokių trijų kilometrų
slenkstis Paradise (WWIII) įsispraudęs konglomerato kanjone, esantis
maršruto pabaigoje. Ištisinis bangavimas, prispaudimai, grybai, stipri
srovė, ramių vietų išlipimui beveik nėra. Tai tiek būtų apie patį
plaukimą.
Dar pažymėtina, kad Austrijoje klesti kajakų kultas, kas nemoka
plaukti jais plaukia raftais, ar pripučiamom kanojom, į mūsų katamaraną
vietiniai žiūrėjo su dideliu susidomėjimu pastoviai klausinėdami iš kur
mes, saidės tokio susidomėjimo nesukėlė. Šiaip Austrija tikrai ideali
šalis vandens turistui, tūkstančiai įvairaus sudėtingumo upių bei
upelių, puikiai išvystyta infrastruktūra, geri keliai, palyginus
netolimas kelias, bei paslaugūs žmonės lėmė, kad pavasarį nusprendėme
čia sugrįžti.
Pastabos:
Pirmyn - atgal sukorėme apie 3000 km. , tam sugaišdami savaitę.
Kuras Austrijoje pigesnis nei Čekijoje.
Hidrokostiumas dienai – 5 eurai
Šalmas – 3 eurai
Kajakas ar vieta rafte su visa įranga apie - 40 eurų žmogui.
Kajakų kursai – 30 eurų.
Dar didelis dėkui Jonui už informaciją ir Sondrai už laivus.





Rodyk draugams